Šiandien pagalvojau, kad sunku suvokti, kad kiekviena akimirka yra vienintelė.. nebebus tokio pat ryto, vakaro, meilės. Bus daug dalykų,kurie kažką primins ar panašiai kvepės, bet iš tiesų jie ateis pas tave kaip visi nauji ir vieninteliai. Lėtais žingsniais..tai atgal, tai pirmyn, nebesuvokiant laiko, erdvės irimo principo ir savojos aš susiskaldžiusių dalių…. kartais žingsniai tiesiog tampa per sunkūs ir užsinori stovėt.. vietoje… NESUSTOK. Eei.. Kodėl nėra žmogaus, kuris po tavo išorišku šaltumu ir stiprybę, įžvelgtų sugriautas, sudaužytas viltis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą