...

Kad ir kaip stengiuosi pritapti prie nuobodžios ir ribotos realybės, bene kasdien suvokiu, kad ta pati realybė-siekiamybė atima galimybę jaustis laiminga su visais trūkumais. Lendu į rėmus, kuriuose dūstu ir atlieku suknistos reprodukcijos vaidmenį – gražu pažiūrėti, bet žinoma, kad esu bevertė, copy -> paste vaisius. O juk nesu, bet kažkodėl bet kažkodėl bandau tokia atrodyt, net suvokdama, kad išorės blizgučiai niekada neteiks daugiau laimės už vidinį džiugų strakaliojimą ir šūksmą veeee, vainikuojamą :>>> kuklia, bet pačia tikriausia šypsenėle. Ir štai svarstyklės nukrypsta į priešingą pusę, kurioje dar sunkiau. Negaliu atsipalaiduoti, nes vis dar rūpinuosi, ką pamanys kiti, būtina sureaguoti į kiekvieną piktą žvilgsnį ar ironišką žodį. Neišeina aplinkos ištrint, paskandint, ignoruot. Žinau, kad pastarasis kelias, kad ir sunkesnis, bet artimesnis. Be to, vakar girdėjau sakant, jog dideli tikslai sukelia ir daugiau abejonių bei „bet“, o pastarųjų pergalė reiškia, kad nori nepakankamai. Artėja Naujieji, o aš dar nežinau, kas stipriau – noras ar abejonės, tai mane dar labiau slegia, juolab, kad iš Naujųjų metų tikiuosi labai daug, bet kaip galiu tikėtis, jei nesu tvirta dėl savo norų?

Esu autentiškas paveikslas, turintis kabėti šalia kito tokio, gal taip pat su nuskilusiu kampu ar apibraižyto, tačiau su didele istorija, bemiegėm naktim ir paslaptim – dalykais, kurių neturi išblizgintos reprodukcijos.