Kažkada... senai senai... buvo tokia mergytė- gražutė, putlutė... Ji augo.. atsirado draugai, draugės, tap jų ir pirmoji jos meilė... meilė, kuri buvo be atsako... Tuomet, iš niekur nieko atsirado JIS... Tas, kuris iš esmės pakeitė gyvenimą... Jis sakė, kad mylėjo... Ji jį pamilo, tačiau Jis padarė tai, ko Ji tikrai nesitikėjo ... Jis jai neleido pabūti su DRAUGAIS... Atėjo su Jos nekenčiamiausiu žmogumi... Ji įsižeidė. Išsiskyrė. Atsirado kitas... Tikriausiai jo, Ji nemylėjo, nes nekaip negalėjo pamiršti to, kuris taip su Ja pasielgė.. ar Ji Jį mylėjo? Bandė taikytis... veltui... Jis pasikeitė... Tapo vaikišku, mergišiumi, nežinančiu ko nori..
Nekenčiu jo!! Išnyk, žmogau. Kodėl visada, kai Tave pamatau, man užgniaužia kvapą?! Išnyk, išsitrink iš mano gyvenimo, mano praeities, dabarties ir ateities, iš mano atminties... Man Tavęs jau TOKIO KOKS ESI DABAR NEBEREIKIA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą