Įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau tave, tą, kurį mano siela atpažindavo ir į kurį veržėsi su neregėta jėga ir džiaugsmu. Tačiau – tik siela. Aš jau žinojau, kad iš ten tokio pat veržimosi nesulauksiu.
ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus… niekada manęs nebemylėsi…todėl mano jausmai nepatenkinti, jie degina ir drasko mano kūną, tačiau siela išsineria iš to pragaro ir lieka skaisti…
laikui bėgant vienatvė man tapo būtinybe, kurioje galėjau būti laisva ir gyventi savo nematomą gyvenimą…visada tyrą ir pilną šviesos…su trupučiu liūdesio…mano meilė beribė…ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą