Aš nepaklausiu ką Tu veiki, kai manęs nėra šalia. Aš nepaklausiu ką galvoji žiūrėdamas man į akis, aš net nepasidomėsiu myli Tu mane ar ne, bet kai Tavo akyse žybtels netikrumas- aš išeisiu...

 

..ištryniau tik žinutes, jose laimės neradau,
norėjau, tačiau Tavęs, ištrinti nepajėgiau..
Sakyk, ar matyt sunku, sakyk, ar žinot sunku,
kad griūna pasaulis man, kad jau per vėlu per vėlu..
__
Bet pabudau iš nevilties,
Bet pakilau iš nebūties,
Bet sugrįžau iš tamsios nakties,
Ir vėl prašau Tavęs..
Leiski mylėt ir vėl karštai,
Leiski tikėt Tavim šventai,
Leiski gyvent ir vėl aklai,
TIK TAVO GLĖBYJE..

Daug kas sako: „Mergyt, susirasi kitą“. Tik aš nenoriu. Man to kito nereikia. Man reikia to paties, dėl kurio einu iš proto, dėl kurio plaka mano širdis. Kurį pamačius man linksta kojos, ir apie kurį sukasi mano pasaulis. Tai esi Tu...
***
Visa diena... Nė lašelis TOS muzikos...
Nė žinutės nuo Tavęs, ar Tau..
Prašei pamiršt..

Tikiu, kad kartais TADA TURBŪT buvau laiminga.

Tada aš galėjau patikėti, pasitikėti ir tikėti JUO-
nei protas, nei širdis tam neprieštaravo.

apie žvaigždę ir ašarą (?)

Kad išmintį pastebėtų Žmonės, kad imtų Ja žavėtis, joje turi būti šiek tiek
kvailystės, šiek tiek bravinos ir pasiryžimo pulti ant kaklo.
Ji turi žadėti malonumų. Ji turi mokėti flirtuoti.
Kvailystei lengviau: Žmogus ją  visur vedžiojasi su savimi, nors galvoja, kad
paliko namie. Ta dama mėgsta viešumą. Lenda visur, net į tribūnas.

Kažką tokio, kas bus brangiausia..

Nuo šiol viskas bus kitaip.
Bandysiu kad būtų.
Nenoriu bandyt  Tavęs pamiršt,
tačiau teks.
Nes negaliu daugiau taip gyventi.
N e g a l i u.
Visada maniau, kad dar "galbūt", o
dabar jau tikrai ne.
Vienareikšmiškas ne iš Tavo pusės.
Ne tiesioginis, tačiau leidai tą suprasti.
Ką gi, ačiū už nuostabių jausmų maišalynę.
Kurią reiks pamiršt..per prievartą.
.
Automatiškai keisiuosi ir pati. Tikriausiai
optimizmas dings..
Ir ta nuoširdi šypsena nebepuoš manojo veido..
.
Tačiau, kad ir kokia aš būsiu vėliau, žinok, kad
manim galėsi pasitikėt kaip ir ankščiau. Ir vėl
galėsim čiuožinėt nuo stogų, ar šiaip, nusišnekėt..
.
Tai ką. Užverčiu šį lapą. Jis nėra baltas. Jame daug
raudonos. Bet nebebus... šio lapo iki galo neužversiu.
Paliksiu dar užlenktą kamputį, kad galėčiau grįžt čionai
ir prisimint pačias laimingiausias akimirkas savo gyvenime..
.
Sugrįžt tenais, kad galėčiau vėl pajaust Tavo šilumą.. Tas rankas
ryte, kurios iš niekur nieko mane apkabino..
.
Sugrįžt tenais, kad galėčiau vėl pamatyt tas akis vos poros milimetrų atstumu..
.
Sugrįžt tenais, kad galėčiau vėl Tavo glėby verkt, net nežinodama tiksliai kodėl..
Ir stovėdama Tavam glėby, negalėčiau meluot, nes TAS balsas, TOS akys,
VISAS TU..
.
Neįsivaizduoju kaip visa tai pamiršiu, tačiau...
.
Sugriausiu savas svajones. Paaukosiu jas. Vardan Tavo nuotaikos..
.
Į tą puslapį grįžinėsiu gan dažnai. Tikrai tikrai. Nes jame vis kas kart
atrasiu kažką naujo..
.
Kažką tokio, kas bus brangiausia..

Kiek?

Kiek dar kartų miegosime lovoje, kol suprasim, kad tai - paskutinis mūsų miegas..
Kiek kartų pyksime ant draugų, už jų pastangas ir kišimąsi į mūsų gyvenimą..
Kiek dar kartų tarsime: "aš tave myliu", kol jis praras savo prasmę ir nebeskambės taip įspūdingai, kaip pirmą kartą..
Kiek dar kartų mes kartosime juos, kol suprasime, kad tai - paskutinis kartas..
Kiek dar teks išgulėti lovų, kol surasime tą paskutinę: kur saugiausia, geriausia, patogiausia ir šilčiausia..
Kiek dar ištarsime žodžių, kol mūsų lūpos nutils per amžius.. Įdomu, kas tai bus per žodžiai?
Kiek dar kartų teks slėptis nuo savo baimių, kol jos mus apleis..
Kiek laiko mums duota šiame pasaulyje..
Kiek kartų mes galėsim ištarti: "aš laimingas"..
Kiek saulėlydžių išvys mūsų akys..
Kiek dar žmonių sužlugdysim arba padarysim laimingais..
Kiek dar susikursime svajonių, kurioms neužteks laiko išpildyti..
Kiek dar išmuš laikrodis dvylika kartų... Gal net nebespės..
Kiek dar kartų matysi žmones, kurie tau brangūs..
Kiek dar kartų tu pasibučiuosi iki paskutinio bučinio..
Kiek dar kartų tau teks sušlapti stovint lietuje, kol nebyliai užmigsi..
Kiek dar kartų žvelgsi į dangų, kol aplink taps tamsu..
Kiek dar kartų matysi besileidžiančią saulę, kol visiškai nieko nebegalėsi išvysti..
Kiek dar kartų nepastebėsi tokių gražių dalykų, į kuriuos dabar paprasčiausiai nekreipi dėmesio..

Aš žinau, kad Tu nuo pat pirmos minutės.
Neleidi man pamiršt Tavęs,
Ir taip netekt dalies savęs.
Taip bijau paliest ar giliau įkvėpti,
Taip galėčiau visą amžių budėt.
Tyliai verkdama sakau:
Su Tavim aš laiminga..
Kiek dar patirt reikės,
Kiek tik mano jėgos leis.
Aukosiu Tau save,
Už ta laisvę mylėt Tave.
Net jei viskas pasibaigs.
Gailėtis niekaip neišeis,
Nes tai per daug brangu,
Kad galėtum vadint skausmu.
Leisk šalia priglaust ir šalia pabūti.
Nežinau ar Tavo sapnas
Mano meilėj vietos skyrė.
Aš pasimelsiu tam, kas leido man pabuti.
Prie Tavęs šalia šią naktį
Kiek ilgiau nei minutę..

Žodžio "meilė" nesakyk.
Tik pajuski ją viduj.
Juk kadaise susitikime buvom, tam pačiam sapne...

Pasakos ir lieka pasakom su laiminga pabaiga. Realybė ir lieka gyvenimo realybe.

Užsimerkiu. Įkvepiu vis dar šalto oro. Atodūsis. Ir pažadas , kad palieku Tave ramybėje : NIEKADA NEBEGALVOSIU APIE TAVE.

Atsimerkiu. Iškvėpiu šaltą orą. Dar vienas atodūsis. Ir pažado sulaužymas : Tai neįmanoma.

Tiesiu rankas į tave ir lyg su pagaliu gaunu per pirštus. NESU VERTA TAVO ŠILUMOS.

Visada norėjau būt kitokia. Noriu ir dabar. Bet negalima. Jau nebegalima. Nes jau PER VĖLU.

Tikėjau ,kad svajonės pildosi. Bet tai ne pasakų šalis. Tai GYVENIMO REALYBĖ.

Visada kai lijo , maniau ,kad tai verkia žmogus. Bet dabar supratau ,kad ten VERKIA DANGUS.

Tiesiog dabar viskas tapo painiau. Tiesiog pradėjau GYVENTI GREIČIAU.

Iš pasakos į realybę. Iš realybės į gyvenimą. Iš Gyvenimo į mirtį. Trumpa grandinė, kuri užima daug laiko.

Kaltinau jį, kad jis yra per šaltas per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį- kažkiek šalta kažkiek bejausmė, o gal ir paviršutiniška. Bet Jis buvo teisus- Taip Neskauda♥
Ne, neesu tokia. Man skauda. Retkarčiais.
Bet tuomet prisimenu Tave.
Visos bėdos dingsta.
*
Tu žinai viską.
Nieko neslepiu nuo Tavęs.
Gal taip ir negerai, bet aš ne tokia, kuri slėptų savo jausmus.

Visur jaučiu Tavo kvapą.. Visur visur visur..
Visur matau Tavo siluetą..
Visur girdžiu Tavo balsą..
Įeinu į kambarį, ir iškart įkvėpiu oro. Jaučiu Tavąjį kvapą.
Iš kart apsvaigstu..
Galva apsisuka, ir užplūsta tokia palaima..
Palaima, kurios apsakyti neįmanoma...
Norisi rėkti, kad myliu, bet..
Taip norėčiau, kad būtum šalia..
Nenorėjau Tavęs paleist. N e n o r ė j a u.
Buvo kilusi mintis Tave apsikabinti stipriai ir nepaleisti.
Niekada niekada.
Maždaug kaip tą kart, balkone, kai verkiau prie Tavęs.
Tuomet aš galėjau išsakyt viską ką norėjau, ką jaučiau, bet..
Nenorėjau, kad Tau skaudu būtų.
Aišku, skaitai dabar ir jaučiu, kad Tau sunku.
Eilinį kartą atsiprašau..
Tiesiog.. Dar niekada tokia laiminga nesijaučiau kaip tada, kai Tu buvai.
Buvai visai šalia.
********************************************************************
Taip norėčiau atsukt laiką atgal ir viską patirt iš naujo.
Sukinėčiau ir sukinėčiau.
Kai ėjome link stoties, pradėjau dūst, o akyse kaupėsi ašaros.
Net pati nesuvokiau kas man yra.
Žinojau, kad KOL KAS eini už manęs, ir žinojau tai, kad tuojau turėsi išvažiuoti..
Norėjau atsisukt, kažką pasakyt, bet..
Tik atsisukau, pasižiūrėjau į tas nuostabias akis.
Ir nuleidau galvą. Nuriedėjo ašara. Turbūt pirmą kart gyvenime taip norėjau, kad kas nors liktų.
Kai pajudėjo Tavo traukinys, nebeištvėriau. Ašaros savaime tekėjo. Mačiau tolstantį traukinį..
Ir žinojau, kad Tu sėdi ten ir tolsti..
*********************************************************************
Mano savijauta tuomet buvo maždaug tokia: aplink nieko nemačiau tik juodą spalvą, o priekyje tolstantį traukinį ir Tavo siluetą..
Visas laikas praleistas kartu prabėgo prieš akis..
Norėjosi staugti, šaukti, rėkti, kad kas nors grąžintų laiką atgal ir leistų dar bent minutei, bent sekundei pamatyti Tave.. Pažiūrėti į Tas akis.. Paliesti tuos plaukus.. Dar kartelį snustelėti ant Tavojo pečio.. Ir dar, bent akimirką suprasti, jog Tu šalia.. Bent trumpam išgirsti Tavo balsą, tą juoką..
**********************************************************************
Taip, sakiau, kad nerašysiu, bet negaliu kitaip.. Noriu, kad Tu žinotum ką man reiški.
Atleisk, jei sugadinau nuotaiką, arba apsunkinau viską dar labiau.


„- Kas Tu esi man, ar žinai?“
„- Taip, žinau. Esu Tau draugė..“

Jau pasiilgau..

Jei dar toliau ištiestume pirštus - ar pasiektume save iš kitos pusės? Jei dar stipriau suspaustume kumštį - ar delnas suaugtų su pirštais? Jei dar labiau mylėtume - ar imtume nekęsti? Jei dar labiau nekęstume - ar pasiektume save iš kitos pusės pirštais, įaugusiais į delną, širdžiai rėkte rėkiant, jog meilė yra begalinė?...

*******************************************************

Šį kartą nieko nerašysiu. Nesakysiu nieko. Viską laikysiu savyje.

Šį kart noriu viską pasilikt sau. Nuostabiausias akimirkas mano

gyvenime.

Apsikabinėk stipriau.Juokis garsiau.Šypsokis nuoširdžiau.Mylėk ilgiau.

Ieškau laimės donoro. Pabūk juo ir aš kas rytą į Tavo sveikatą išgersiu mėtų arbatos.
****************************
Kvatoti iš džiaugsmo per didelę liūtį.. Lakstyti basom per pusnis iki kelių.. Ir žinoti, jog būti geriau nebegali.

Pasiilgau. Mūsų susirašinėjimų nuoširdžių.
Išsipasakojimų. Ir šiaip.. ://

Dar negimė tas, kurio aš klausyčiau ką turiu pamiršt o ko ne.

Nužudei. Mane. Niekada, ĮSIDĖMĖK, niekada nepamiršiu
Tavęs.
Nenoriu prarast draugo. NENORIU. Kodėl..?
Kodėl Tau to reikia..?
Atsiprašau. Tikrai. Daugiau tai nepasikartos.
Viskas.
AČIŪ.

Nooooooooooriu. Noriu noriu noriu. Kad baigtųsi
tos visos nesąmonės tarp mūsų.
Užsišikinėjimai. Nesupratimai. Nesusipratimai.
NESĄMONĖS.
Ganaaaaaa... ://
Ir Tu neesi nei bjaurus nei koks kitoks iš neigiamos pusės.
Man gali teigt ką nori, aš netikėsiu.
Nes aš žinau koks Tu.
Pats pačiausias.
Baigiau.
Einu nervų malšint.
Kur nors.
Sau kenkdama.
Iki, meile.

Žinojau, kad ateis TA diena.
TA valanda, TA akimirka, TA
minutė, TA sekundė kai.. Mes
susipyksim. Nors ir nežymiai, bet
man tai prilygsta pasaulio pabaigai.
Nebežinau ką galvot. Gerklę suspaudė,
trūksta oro, dusina. Keistas jausmas.
Baimė. Begalinė. Dusulys. Galvos skausmas.
Širdis... ką sako Ji? Negirdžiu. Per daug ašaros
garsiai kalba.

Nervuota. Labai.
2010-02-10.
Nelysti.
;//
Bijau. Bijau. Bijau.
Prarast. Kažką pasidaryt.
Bijau. Bijau. Bijau.

Sunku. Skauda. Dar vis. Bet Tau gerai. O tai svarbiausia.

Net nežinau. Nieko nebežinau. Gyvenu dirbtinių šypsenų fone..
Kaip Tu man galėtum padėt? Tu tai žinai. Bet.. Negali niekuo
padėt. Žinom tai abu.
Koks skirtumas kaip aš jaučiuosi, kas man yra? Kam dar rūpi?

Man svarbu, kad Tau viskas gerai. Kad jautiesi gerai. Man to
pakanka. Jei Tau gerai ir man gerai.

Užmirštu beveik viską grodama. Akyse regiu tik natas priešais
ir Tavo veidą. Kodėl?

Be natų nepagročiau. Tai beveik tas pats kaip be Tavo žinučių,
ar be mūsų bendravimo neišgyvenčiau. Niekada neišmoksiu to
kūrinio grot be natų. Kaip ir gyvent be Tavęs. Nepyk.

To kūrinio moku tik šiek tiek. Tai tas pats kaip ir tas mano rekordas-
3 minutės be Tavęs.

Sunku. Skauda. Dar vis. Bet Tau gerai. O tai svarbiausia.

Žmogus nusivylęs gyvenimu.
Ar tai tas senučiukas, kuris galbūt neteko viską
ką taip brangino?
Ar tai žmogus,  įšokęs į šią jūrą, nes jo nervų
kibirai ir stiklinės persipildė?

P.s. atkreipkit į tuos du dalykus dėmėsį. Į tą senučiuką ir į jūrą. Jie ramūs. Jie galvoja.
Jie atrodo taip, lyg būtų vienas ir tas pats.
Tarp jų taika.
Mokykitės.

suprask

Jau minėjau seniau, bet..
Esu autentiškas paveikslas, turintis kabėti šalia kito tokio, gal taip pat su nuskilusiu kampu ar apibraižyto, tačiau su didele istorija, bemiegėm naktim ir paslaptim – dalykais, kurių neturi išblizgintos reprodukcijos.

Neliūdim.. Nenoriu liūdet, pavargau..

Vėl ašaros. Vėl ir vėl. Ta pati rutina..
Eisiu vėl į balkoną.Tik ten žinau, kad
galiu atgaut realybę. Man priklausantį
protą. Bet žinau, kad vieno dalyko
aš dar ilgai neatgausiu. Tu TAI žinai.
Tu TAI turi. Ir dar ilgai turėsi, nors to
ir nenorėsi.
Tavo nuotrauka beveik visur. Taip,
žinau, kad Tau tai nepatiktų, tačiau
Tavo veido kol kas dar nėra ant lubų,
grindų ir sienų. O šiaip, kitur visur.
Dar kartą atsiprašau.
Labai labai labai... Tiesiog.. aš negaliu
tylėt. Rašau čia, bijodama sau kažką
pasidaryt. Bijau, kad vieną dieną gali
trūkt viskas, plyšt, ir tada "svajonės
dingo, o norai pasiliks, bet ašaros...".
Kodėl aš dar gyva? Galbūt todėl,
kad tikiuosi dar kažko. Žinau, nebus
to tikrai. Tačiau.. Parodoksalu, visuomet
sakau: "viltis- durnių motina", o dabar
man taikoma tai, jog viltis miršta paskutinė.
Kaip jau minėjau, bijau, kad viskas tuoj
sprogs ir aš nebeištversiu. Bijau, kad
nebepadarysiu ko norėjau padaryt, kad
nebepasakysiu, nebeparašysiu, ko dar
neišdrįsau..
Taip, galima teigti, jog aš gyva Tavimi.
__________________________________________
Neliūdim.. Nenoriu liūdėt, pavargau...
Tu pačioj pačioj pabaigoj, o "labankt, Juste :)" ir mano
atsakymo jau nebegavai dar vienos žinutės. Neklausk
kokia Ji. Tu turi tai nujaust.

Su Tavimi tai nesusiję. Beveik. Tiesiog gražūs žodžiai.

Žudyk lėčiau, mane žudyk,
Sugriauk ir iš naujo pastatyk.
Uždek ugnim ir negesink,
Sudegink, meilėj paskandink.
Viską, kas mano tau atduodu:
Rankas ir kojas, dantis ir nuodus.
Viską kas Tavo, naktim sapnuoju,
Kaip mes laimingi kartu kvėpuojam.
Išplėšei širdį man iš krūtinės-
Palikai skonį karčios degtinės..
Kiekvieną dieną mano siela miršta,
Aplink tik klanas kraujo tiršto.
Pradurti plaučiai mane dusino..
Badytų pirštais mane pasaulis,
Bet man nerūpi, Tu mano saulė.
Saulė nudegina, žaizdas palieka,
Žaizdotas kūnas nuo saulės lieka.
Vėliau ta saulė pati pagydo,
Lieka dūriai aštraus pavydo.
Randais aš puošiuosi ir pavydėsiu,
Mane pamatęs, gal patikėsi.
Kai prisiliesiu, gal suprasi,
Juk tai aš, mane surasi.
Bet aš laiminga,
Nors baisiai skauda širdį.
“Aš Tave myliu“, ten, tarp eilučių,
Be ateities, bet su likučiais..
_________________________________
Su Tavimi tai nesusiję. Beveik. Tiesiog gražūs
žodžiai. 

myliu myliu myliu !!!!!

myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu myliu.
Atsiprašau. Kitaip negaliu.

***

Tuščia. Visur. 
Mintyse likęs tik Tavo portretas.
Širdy tik vienas vardas. Tavo.
-Atsiprašau,- taria ašaros riedančios skruostu dabar- atsiprašau,
kad myliu. Atsiprašau, kad Tu to negali jaust. Atsiprašau...
Tyliai pasakau ir išeinu.
Įžengiu į balkoną. Basomis. Galbūt taip man pavyks atsikvošėt ir "pagaut"
realybę.
Dangus juodas. Nė vienos žvaigždės. Tik mėnulis.
Įkvėpiu povidurnaktinio oro, pasistiebiu ir sugniaužus kvapą žvelgiu į mėnulį.
Galvoje tik viena daina. Tik Tavo portretas. Viskas.
Kaip norėčiau, kad būtum šalia. Bent pamatyt Tave. Nors kiek. Nors 5 sekundes.
Norisi vėl pajaust Tavo apkabinimą. Norisi vėl išvyst tą veidą, tas lūpas, tariančias man "Labas".
Iliuzija. Svajonė. Kažkas nerealaus. Kad būsim..
Mes. O ne Tu ir Aš.

Kas yra gyvenimas? Iš ko Jis susideda?
Galbūt iš atsiminimų? Ne, senoliai pasakytų :
-Palikime praeitį mirusiems.
Tuomet.. Galbūt iš ateities? Iš planų? Taip pat ne.
Prisimink posakį:
-Gyvenk šia diena.
Ką reiškia žodis "gyvenk" ?
Ar tai reiškia, kad aš turiu kvėpuoti, mirksėti, galvoti,
svajoti, dainuoti, rašyti, skaičiuoti, klausyti, žiūrėti,
kalbėti, žavėtis, MYLĖTI?
O jeigu Tu guli mirties patale ir Tau kvėpavimą palaiko aparatai?
O jeigu Tu aklas ir negali mirksėti, žiūrėti?
O jeigu Tu nebilys ir negali dainuoti, kalbėti?
O jeigu Tu kurčias ir negali klausyti?
O jeigu Tu esi mažas ir negali dar galvoti, skaičiuoti, rašyti?
O jeigu Tu esi nusivylęs gyvenimu ir nebegali niekuo žavėtis, svajoti?
Ar Tu gali teigti, jog TU GYVENI?
Taip, jeigu Tu myli.
Bet ką myli.
Žolę, mamą, tetį, močiutę, senelį, šunį, katę, merginą, vaikiną,
tetą, dėdę, auklėtojas, mokytoją, mokyklą, profesiją, hobbį,
televizijos programą, muziką, atlikėjus, aktorius, orą, žvaigždes,
jūra, debesis, BET KĄ.
Tuomet, Žmogau, Tu gyveni.

Ačiū.

Na taip, skaudu.
Tuštuma.
Skauda. Labai.
Nesijausk kaltas, prašau.
Skauda.

Už ką Tave myliu..?

Už ką?
Už Tave patį.
Už.. visą Tave.
Už tai, kad esi.
Už tai, kad atsiradai mano gyvenime.
Už visas ašaras. Laimės, nelaimės, nerimo. Bet už tas ašaras, kurios susijusios su Tavimi.
Už juoką. Kurį suteikei.
Už Tavo suformuotą naują požiūrį į gyvenimą.
UŽ VISĄ TAVE.
Viskas. Daugiau neklausinėk. :))

Kartais besišypsančios lūpos liūdi labiau, negu verkiančios akys.

Man nesvarbu koks Tu būni:
piktas,
laimingas,
bumbantis,
malonus,
aršus,
mielas,
gražus,
susivėlęs,
liūdnas,
nelaimingas,
griežtas,
nepatenkintas,
rėkiantis,
ar koks kitoks.

Nesvarbu kur esi,

Toli ar arti.

Vistiek aš tave myliu,

 

Galvoj tik skamba ir skamba:
"Tik pasilik... dar vieną naktį ir visą gyvenimą.."

Aš sugausiu TĄ akmenį.

o taip. Jaučiuosi sumautai. Ir tai baigia pastebėt
visi aplinkiniai. Žinai kiek laiko daugiausiai truko
mintys be Tavęs? Tris minutes. Lygiai. Tiek ėjo
kažkoks klipas.
Taigi, grįžkim prie manosios būsenos. Negerai
man, negerai. Taip. Kvaila. Taip. Bet mylinti.



Aš sugausiu TĄ akmenį. Tu žinai apie ką aš.
O kitiem tai ne taip ir svarbu žinot.

Kaupiasi ašaros.
Būtum ankščiau prisėdęs prie
PC,būtum sutaupęs mano nervų bent lašelį.
Tu sakai, jog jautiesi nuliu. Taip, kažkam esi nulis,
bet tik ne man.
Žinai, taip, puikiai žinai, kad man esi viskas. Esi
viskas.
Visa diena prasideda vien mintimis apie Tave, Žmogau.
Apie tai, kaip Tu šiandien miegojai, ką Tu šiandien veiksi,
kaip Tu jautiesi, jausiesi po minutės, ar po valandos. Vėliau,
būdama mokykloje, vis žiūriu pro langą, arba tiesiai į sieną. Nes
tik žiūrėdama į vientisą vaizdą galiu realiausiai ir ryškiausiai įsivaizduot
Tave.
Klausei, kaip išlipt iš to ŠŪDO. Lipk atsargiai, neaptaškydamas kitų.
Duok ranką, padėsiu išlipt. Su pagalba žymiai lengviau. 
VISADA PADĖSIU TAU, nes..
tęsinį Tu žinai.

Smile ((:

Pajutau, kad ir depresijos metu galima šypsotis.
Nuoširdžiai šypsotis. Prisimenant Tave. Būnant
su draugais. Su Tėvais. Ir šiaip, šypsotis įmanoma
kai suvalgai Julės saldainį :DD.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu Tavo žodžiais, jog
gyvenimas gražus. Taip, Jis tikrai gražus. Nes galiu
gyvent ir Tave kas dieną vis labiau ir labiau mylėt.
Nes galiu kiekvieną kartą susitikus Tave apkabinti.
Nes galiu Tau išsipasakot bet kada. Žinoma, Tu man
irgi.
Nes galiu peštis su broliu kiekvieną mielą dieną.
Nes galiu Mamai pasakyt, kad Ji man reikalinga.
Nes galiu Tau pasakyt, kas esi Lobis.
Nes galiu daug daug daug padaryt.
Ačiū, jog tai man įrodei. Tai tik dar kartą parodo, koks
esi nuostabus.<3

Žinai, galvoju padaryt kvailystę.
Paimsiu kurią dieną, nueisiu į foto telje su USB raktu,
kuriame bus Tavo nuotraukos.
Ir paprašysiu, kad jas padarytų "tikromis". O tada...
mm... B))
prisikabinsiu jų visur, kur tik galėsiu matyt. Gal taip
pavyks numalšint ilgęsio troškulį.
Ir man atrodo taip ir bus greitu metu. Neatkalbės niekas
manęs jau nuo šito, net Tu, brangiausias Žmogau :)
<3

Labas, čia aš. Justina. Susipažinkim iš naujo.

Šį žingsnį žengti planavau jau seniai. Kodėl? Neklauskit manęs, neatsakysiu. Nežinau atsakymo.

Dauguma jūsų matė mane, kaip gerą žmogų, gerą dukrą, gerą draugę, gerą mokinę, gerą sesę.. Gerą, gerą, gerą..... Bet taip nėra. Niekada nebuvau angelas. Niekada net ir nesistengiau juo būti. Bet jūs mane tokią matėt. Kodėl? Paklauskit savęs. Į šitą klausimą atsakyti turit jūs.

Dar kartą klausiat k o d ė l t a i p p a d a r i a u ?... Turbūt dėl šito. Norėjau parašyti laišką.
Visada svajojau iškloti savo mintis. Visas iki vienos. Padėti jas jums prieš akis. Ir pasakyti:
- Labas, čia aš. Justina. Susipažinkim iš naujo.

Jūs visi galvojat, kad mane pažįstat, bet .. Ne ! Aš pati nepažįstu savęs. Kaip kas nors gali mane pažinoti, jei aš pati nežinau kas esu.

Viskas tik dėl šito. Kad pažinčiau save ir supažindinčiau jus.

Taigi.

Noriu papaskoti apie savo akimirkas. Svarbiausias akimirkas.

Akimirkas, kurios mane privertė juoktis iki ašarų. Jų buvo daug. Džiaugiuosi, kad turėjau šansą pažinti jus. Jūs visada buvot su manim. Ačiū jums.

Akimirkas, kurios kainavo man daug ašarų. Kurių norėjau, kad nebūtų. Bet dabar aš laiminga, kad jos buvo. Be tamsos nebūna šviesos. Ačiū jums.

Akimirkas, kai duodavau jums ar gaudavau ką nors iš jūsų. Nesvarbu ką. Dovanas, šypsenas, užuojautą, pagalbą. Viskas baigdavosi tuo pačiu. Pačia tikriausia šypsena mano veide. Ačiū jums.

Akimirkas, kurių niekada nepamiršiu. Apkabinimą. Ačiū Tau.

Ir galiausiai akimirkas, kurių daugiau niekas neprisimins. Tik aš. Nes niekas nežino, kad jos buvo. Na, beveik niekas... Ačiū... Nežinau, tikriausiai ačiū man.


Taigi. Ko jau labai seniai laukiau...

Labas, čia aš. Justina. Susipažinkim iš naujo.

beskonis Vasaris

Pritrūkstu žodžių. Pamirštu kaip vadinami daiktai, veiksmai ar jausmai. Ir spalvų nebeskiriu, dangus ir dieną, ir naktį raudonas. O dar, nesugebu durų paskui save užtrenkt, palieku vietos skersvėjui. Deja veržiasi ne tik jis, bet ir šlapia vienatvė. Ji jūrą neša į mano namus, o ant tilto Jo siluetas vaidenas. Kuo kvepia, kuomet esi vienas?

Kai pralėks gyvenimas Jums prieš akis.

Tikiu tuo, kad tie kurie manęs nesaugojo, netausojo, menkino ir atseit "mylėjo" tą dieną kai ateis mirties laikas jiems pralėks pro akis visas gyvenimas.
Ir kai pamatys tas akimirkas kuriose buvau ir aš - supras, kad man vidų daužė.
Įžvelgs - ko neįžvelgė net tada kai rėkiau, kad man skauda..
Už visą tai ne Dievas jiems atlygins, o jie patys..Patys pasirinks kelią ten kur nėr dangaus. Atgailaus tiek kiek aš nuo stiprių smūgių į širdį kentėjau.
Lies ašaras, taip kaip aš - užsidengdama akis delnais,kad į juos susigertų, kad nebežiūrėtų ir viskas būtų taip kaip prieš viską.
Per juos draugyste nebetikiu. O jie netikės dangumi. Nes visi žinojo, kad man DRAUGAS kažkas geriau už visą pasaulį,už visus gyvenimus sudėjus..
ir taip pačiai jie pamirš,kad jų laukia dangus. Tą pačią akimirką prasmegs žemėje, o gal ten kur juoda spalva vienija visus ten esančius.

Kartais tenka patikėt, kad dėl laimės verta kentėt,
Bet iškęčiau aš viską, kad Tave turėt...

Ateitis.

Ji pabaigė rašyti laišką, kuriame sutalpino visą savo gyvenimą. Gyvenimą, susidedantį iš svarbiausių akimirkų. Tik iš akimirkų. Tarpai tarp jų nieko nereiškė. Ji padėjo tušinuką.

Ji paskutinį kartą įsijungė dainą. Taip, tą pačią dainą, kurios klausydama užsimerkia. Atsimerkus ta daina pabėgdavo iš jos vidaus ir nebeturėdavo prasmės. Likdavo tik keistas balsas, neaiškiam skambesy. Atrodė, lyg ji stengtųsi kiekviena natą ir žodį įkalinti savyje. Niekada nepaleisti.

Ji atsistojo. Tuščiu žvilgsniu pažiūrėjo į sieną, lyg joje matytų ką nors ypatingo. Lėtai nuėjo prie palangės. Pasikvėpino. Užsimerkė.

Ji dievino tą kvapą. Vanilė. Jei ji būtų kūrusi žmogų, jo plaučiai būtų bent dvigubai didesni, vien tik tam, kad ilgiau tai išlaikytų. Saldų, svaiginantį, nuodėmingą kvapą. Kiekvieną kartą įkvėpdama ji norėjo, kad akimirkai pasaulis sustotų.

Ji pažvelgė į laikrodį. Niekada jo nesuprato. Jis tik aiškina visiems, kaip reikia gyventi. Kada atsikelti, kada išeiti, kada grįžti, kada miegoti. O pats? O jis negyvena, tik aiškina mums, kaip reikia gyventi. Jis nieko apie gyvenimą nesupranta.

Ji nesuprato laiko. Kartais sekundė trukdavo valandą, o kartais atvirkščiai - valanda sekundę.

- Laikas,- tyliai pati sau ištarė.

Išėjo į balkoną.
Užlipo ant krašto.
Paskutinį kartą giliai įkvėpė.
Užsimerkė.
Ir..
Susiliejo su vėju.
Išgirdo durų skambutį.
Bet jis jau buvo nesvarbus.
Jį pakeitė daina.
Galvoje skambėjo ta daina.
Ji jautė vanilės kvapą.
Ji atsidavė žemės traukai.
Ir...
Viskas.

Nepaleisk.

Aš mokėsiu viską tau atleist,
Aš galėsiu tau žvaigždes pakeist,
tik prašau nepaleisk,nepaleisk manęs…
Padangėj blėstanti žara,
dangus ramus,širdy audra,
likimas atsiuntė tave…
Lyg vaikas meilę atradau
ir šiandien vieno tik prašau,
pabūk dar truputį šalia..
.Aš galėsiu tau nupiešt žvaigždes,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs.
Rašysiu tau eiles,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs.
aš mokėsiu viską tau atleist,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs,
prašau nepaleisk,nepaleisk manęs…
Tu mano angelas esi,
klajok žvaigždėm su manimi,
paliest baltus sparnus man leisk.
Iš laimės juokiasi dangus,
Mes skrendam dviese per sapnus,
Laikyk mane ir nepaleisk,(nepaleisk…)
.Aš galėsiu tau nupiešt žvaigždes,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs.
Rašysiu tau eiles,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs.
aš mokėsiu viską tau atleist,
nepaleisk,nepaleisk,nepaleisk manęs,
prašau nepaleisk,nepaleisk manęs…
<3

Why..?

Taip.. žinau, kai sužinojai viską, Tu atitolsi. Nebeliks net draugų..
Ką jau kalbėt apie kažką daugiau. Apie tai, ką aš svajoju, visados
visados. Kur bebūčiau. Taip, šneku, rašau galvodama apie Tave.
Nuolatos. Nebekęsi Tu manęs tuojau. Atsibos Tau žinot, kad kažkas
Tave sapnuoja, kad kažkas nuolatos galvoja apie Tave, kad kažkas
pradeda Tau jausti... Jausti patį gražiausią jausmą.. Tik tas jausmas
vienpusis...
O taip norėčiau žinot, kad viskas gerai, kad Tu mano. Ir niekeno
daugiau. Noriu būt užtikrinta tuo, ką rašau, tačiau dreba rankos, o
ašaros kapsi ant klavietūros. Liejasi raidės, ašaros byra vis labiau
ir labiau.
Negaliu nė minutės negalvot apie Tave. Pirmą kart gyvenime Žmogus
užima tiek daug vietos mano jausmuose, mintyse.. Pirmą kart taip
bijau tokį Žmogų prarast..
Nenoriu... vienpusio jausmo.. bet kitaip nebus.. o gal..? Ne.. Tik pati
save apgaudinėju...
Nenoriu... Prarast Tavęs.. Tavo draugystė man labai reikalinga...
*************************************************************************************

Tu gali sutikti žmones: geresnius nei aš, juokingesnius nei aš,
gražesnius nei aš.. bet vieną dalyką aš Tau galiu užtikrinti...aš
visada lauksiu Tavęs, kai jie Tave atstums... <3

p.s. Jei ir vėl perskaitysi, pranešk...